Netoli Vilniaus, prie kelio į Maišiagalą, ant kalnelio kyla daili neogotikinė bažnytėlė, menanti krašto švietimui daug pasitarnavusių pijorų veiklą ir paskutiniuosius šio ordino gyvavimo Lietuvoje metus. Dėl to miestelis dažnai vadinamas Pijorų Dūkštomis.
     Septynioliktojo šimtmečio viduryje, 1647 metais, Darata Daubarienė, kilusi iš kunigaikščių Giedraičių giminės, pastatė Dūkštose raudonųjų plytų mūro koplyčią, kaip altariją, turinčią priklausyti Kernavei. Vilniaus pijorai, kuriems vėliau atiteko Dūkštos, iš prūsiškojo mūro ir iš medžio 1772 metais, rektoriaujant Mykolui Franckevičiui, čia pastatė bažnyčią. Vyskupo Masalskio pastangomis ir nutarimu ši bažnyčia tapo parapine. Iš Kernavės altarijos buvo perkelti fondai – iš viso 12 000 lenkiškų zlotų. Vilniaus pijorų rektorius buvo Dūkštų klebonas, kuris turėjo padėjėją. Čia po mokslinio darbo ilsėdavosi žymūs nusipelniusio ordino žmonės. 1850 – 1856 metais Dūkštų klebonas buvo Joachimas Dembinskis, vienas iš pijorų. Jis parašė nemažai filosofijos ir teologijos veikalų. Ketindamas suremontuoti seną griūvančią bažnyčią, jis rinko aukas iš kitų parapijų kunigų, kultūros ir meno žmonių. Tuo pačiu metu kapinėse pastatyta koplyčia laikinoms pamaldoms ir špitolė vargšams. Tačiau bažnyčia veikė nebeilgai 1868 m. uždaryta ir paversta cerkve. 1918 m. atgavus šventovę katalikams ji suremontuota, tapo parapine. XVIII-XIX a. prie bažnyčios veikė pijorų išlaikoma mokykla.Bažnyčioje yra išlikęs XVIII a. Švč. Mergelės Marijos paveikslas, keletas pijorų laikų liturginių reikmenų. Kapinaitėse, prie pat bažnyčios, yra palaidoti garsūs Lietuvos pijorai, Vilniaus universiteto profesoriai M. Danilavičius, E. Sieradskis, F.Golanskis.

Dūkštų Šv. Onos parapija