Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas, poilsiavietės jame

     Vilniaus apylinkių miškai slepia daug paslapčių, daugelio kurių niekas niekuomet ir nesužinos. Pasak istoriko Česlovo Gedgaudo, Vilnius buvęs paskutinis senojo lietuvių tikėjimo (anot Č.Gedgaudo – arijų tikėjimo) centras, o čia rusenusi šventoji ugnis buvo garbinama ne tik lietuvių ir baltų, bet visų išpažinusių arijų tikėjimą. Iki šiol paslaptis gaubia legendų apie Lizdeiką, Verkius, Geležinį Vilką atsiradimą.

     Viena iš tokių mįslingų vietovių Vilniaus apylinkėse yra Dūkštos. Šiandien – tai nedidelis seniūnijos centras, tačiau netoliese esanti pilkapių rupė, piliakalnis rodo Dūkštas esant labai sena vietove.
     Labiausiai žinomas čia nuo seno augęs didžiausias Lietuvos ąžuolynas, kurio plotas dar 1960 metais buvo 286 ha.
     Manoma, kad senovėje čia buvusi šventykla, kūrenta šventoji ugnis. Dėl savo grožio Dūkštų apylinkes mėgo ir Lietuvos valdovai. Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės laikais Dūkštos priklausė kilmingiems žmonėms. Jas ypač globojo kunigaikščiai Giedraičiai ir Daubarai.
     Dabar Dūkštų ąžuolyno masyvas sudaro beveik 350 ha. Jame ryškiai vyrauja ąžuolynai, užimdami apie 65 procentus bendro ploto. Didžioji dabartinių ąžuolynų dalis užaugo XIX a., tarp pirmojo (1831 m.) ir antrojo (1863 m.) sukilimų. Tikro atsakymo, kaip jiems pavyko sulaukti tokio garbingo amžiaus, niekur neužrašyta. Tačiau bent dvi prielaidas galima daryti. Pirmoji – čia buvo valstybinis miškas, antroji, kad čia nebuvo pati geriausia žemė, tinkama kviečiams auginti. Ąžuolynas prieš karą buvo kertamas normaliai, plynai iškirstus plotus pavykdavo apželdinti. Pirmosios sovietinės okupacijos ir karo meto kirtimai įgavo grobuoniškesnį pobūdį. Buvusio Vilniaus miškų direktoriaus N.Voroneco teigimu, buvo nukirsta beveik pusė buvusių ąžuolynų. Tiesa, medynų amžius struktūra šito galutinai nepatvirtina, tačiau tiek prieškariniais, tiek karo metais iš ąžuolyno iškirsta pernelyg daug pačių gražiausių medžių.
     Ypatinga situacija susiklostė šeštojo dešimtmečio antroje pusėje. Apie 1953 m. gyvulių ganiava buvo kategoriškai uždrausta, o šernų ir kitų kanopinių žvėrių buvo labai nedaug. 1957 m. buvo itin gausus gilių derlius ir palanki jų išsilaikymui 1957-1958 m. žiema. Todėl 1958 m. pavasarį masiškai sudygo jauni ąžuoliukai. Viename kvadratiniame metre buvo galima suskaičiuoti iki 60-80, o kai kur ir daugiau daigelių.
     Vietiniai miškininkai negalėjo nepastebėti atsiradusių palankių galimybių atkurti dalį senojo ąžuolyno. N.Voronecas iškilmingai 1961 m. „Giriose“ įsipareigojo per 50-60 metų seną ąžuolyną pakeisti nauju, vertingesniu. Deja, staigi mirtis pakirto jį patį. Be to, ėmė sparčiai gausėti didžiausių ąžuolų ūglių mėgėjų – kanopinių žvėrių. Ąžuolyno miškas pateko į aukščiausio rango sovietinių ponų medžioklės plotus. Be to, jis buvo gamtosaugininkų priskirtas Dūkštų landšaftiniam draustiniui, o patys miškininkai jam suteikė aukščiausią apsauginį statusą, taikydami vadinamąjį miško parko režimą. Taigi visi užsiėmė kuo didžiausiu saugojimu ir... ramia širdimi nužudė per šimtmetį vieną kartą Dievo dovanotą naujagimį. Šio kūdikio agonija buvo tikrai sunki. O pagalbą galėjo suteikti žmogus, jei jis būtų norėjęs. Kito naujagimio iki šiol neatsirado, nes ir derliaus metais giles spėdavo susirinkti šernai, jau septintajame dešimtmetyje, girinikų teigimu, niekaip nepavykdavo prisirinkti gilių net nuo atokiau esančio raudonojo ąžuolo sklypo.
     Ąžuolynas iki šios dienos saugomas ir tvarkomas tais pačiais metodais. Kertami tik išdžiūvę ar bebaigiantys džiūti medžiai, o jie, deje, džiūva labai sparčiai. Dauguma medžių serga grybelinėmis ligomis, kempėti, išpuvę, daug mirštančių viršūnių ir senų šakų. Netrūksta ir kenkėjų, ypač skaudžios būna ąžuolinių lapsukių invazijos. Jei šiam ąžuolynui nebus skiriama didesnio dėmesio, po keliolikos metų ir mes turėsime ąžuolyno retmę, o dar po keliasdešimties - nebebus ir jos...
    Tiesa, negalima sakyti, kad neatkreipė dėmesio į šį ąžuolyną visuomenė. Šefuoti šią visai tautai brangią vietą 1994 metais suskato "Ąžuolyno" bendrijos Seimo skyriaus nariai, vadovaujami Leono Milčiaus. Jau prieš metus buvo jis kreipęsis į Vilniaus miškų urėdiją, siūlydamas pratęsti senovės tradicijas. Jo siūlymu, pradžioje turėjo būti pasodintas simbolinis Seimo narių ir signatarų ąžuolynas, o vėliau, kiekvieną pavasarį bei rudenį, organizuojami ir kiti ąžnolyno tvarkymo darbai. Tačiau ilgas sklypo parinkimo bei popierių derinimo su valdžios instancijomis kelias tęsėsi daugiau negu metus. Ir vis dėlto 1994 m. balandyje senasis Ąžuolynės miškas atgijo nuo jaunatviško šurmulio. Suvažiavo kelios dešimtys Seimo narių, Nepriklausomybės Akto signatarų. Vilniaus miškų urėdijos ir Dūkštų girininkijos darbuotojai padarė viską, kad sodinimo darbai vyktų sklandžiai. Pasodinti 141 ąžuoliukas, būrelis liepaičių, numatyta Ąžuolyno prieigose įrengti poilsio aikštelę su užrašais. Galbūt ir šiandieniniai Lietuvos vadovai pamėgs šią mūsų viduramžių valdovų poilsio vietą. Lankys ją dažniau, rūpinsis senųjų mūsų istorijos bei kultūros paminklų išsaugojimu, ąžuolyno atgaivinimu? 0 tai būtų didelis indėlis išsaugant baltiškąją pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą ateities kartoms.

Apie ąžuolyno saugą