Už 30 km nuo Vilniaus ir 8 km nuo Maišiagalos į pietvakarius yra seniūnijos centras. Kadaise Dūkštos priklausė pijorų vienuolynui, kurio švietėjiškos veiklos pėdsakai dar ilgam išliko šios gražios vietovės istorijoje.
Įdomi Dūkštų praeitis. Rašytiniuose šaltiniuose jos paminėtos XIV amžiuje, kai kryžiuočiai puldinėjo pirmąją Lietuvos sostinę Kernavę (1365 m.), žmonės ir kariuomenė traukėsi į Dūkštas. Jau tuo metu čia buvo gyvenvietė. Manoma, kad Dūkštas valdė asmuo pavarde Buivydas, tai turbūt suteikė kaimyniniam kaimui Buivydų pavadiimą. 1743 metais Dūkštos tapo pijorų vienuolyno nuosavybe. Vienuoliai plėtojo švietimą, stiprino katalikybę. Edukacinės komisijos veiklos metu 1790 metais Dūkštose veikė parapijos mokykla, vėliau perorganizuota į Pijorų kolegiją. Žlugus 1831 metų sukilimui, pijorai buvo priversti palikti Dūkštas. Tačiau kai kurie iš jų pasiliko. Vienuolių buvo įkurta karo ligoninė sukilėliams, sužeistiems per susirėmimus su caro kariuomene. Miško gilumoje veikė ir sukilimo vadų štabas, kur buvo aptariama tolesnių veiksmų taktika. Caro valdžia jautė vietos žmonių simpatijas sukilėliams. 1868 metais Vilniaus gubernatoriaus įsakymu buvo uždaryta bažnyčia, ji vėliau tapo stačiatikių cerkve. Dūkštų dvaras buvo atiduotas Ivanui Malyginui, kuris aktyviai prisidėjo prie sukilimo numalšinimo. Reikėtų prisiminti Šv. Onos bažnyčios, kuri tikintiesiems buvo grąžinta XX amžiaus pabaigoje, istoriją.
Už Dūkštų, važiuojant Kernavės keliu ir perkirtus Dūkštų upelį, kairiajame krante yra Brodeliškių piliakalnis. Archeologai nustatė, kad žmonių šioje vietoje gyventa dar I tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Brodeliškių kaime yra architektūros paminklas. Tai buvęs vandens malūnas, išlikęs iš XX amžiaus pradžios.
Tie, kurie aplankys Dūkštas, ilgam įsimins šią vaizdingą vietą, jos nuostabią ir ekologišgai švarią gamtą…
1919 m. Lenkija užpuolė Vilnių ir pietryčių Lietuvą. 1923 m. Antantės šalių konferencija nutarė palikti Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai – Dūkštos ir jos apylinkės įėjo į Lenkijos sudėtį. Į šiaurės vakarus nuo Dūkštų, netoli Europos kaimo, ėjo Lietuvos – Lenkijos demarkacinė linija. Belozariškėse, Siurmancuose, Dūkštuose stovėjo pasienio postai.
Tuo metu aplink Dūkštas žemė priklausė kunigams ir dvarininkams. Buvo apie 500 smulkių pavienių mažažemių ūkių, 10 pasiturinčių ir 2 dvarininkų ūkiai.
Viršupka priklausė Doveikoms (turėjo 7 ha žemės). Prieš karą, apie 1930 metus, gal vėliau, Doveika pardavė Viršupkos ąžuolus. Žydai nupirko, o sentikiai nutašė iš jų statines. Dabar Doveikos išsikėlė Lenkijon. Ąžuolų buvo 18. Jie augo dviem ratais apie kalną. Kalnas, atrodo, supiltas, matyti šonu kylančio ir į kairę užsisukančio spirale kelio pėdsakai. Dideli akmenys kyšo vienur kitur – gal pamatų liekanos. Yra keli, dabar jau išvirtę, buvusių ąžuolų kelmai. Jie galėjo turėti apie 300 metų. Alkakalnio papėdėje – senovės gyvenvietė. 1999 metais per Jorės šventę Devynių akmenų klubo „T.R.I.S.“ bei Romuvos organizacijos vadovų iniciatyvos dėka buvo atsodinta 18 ąžuolų, bei pasodintas tūkstantmečio vienybės ąžuolas.
1970 metais archeologų ekspedicija atliko kasinėjimo darbus Brodeliškių piliakalnyje. Jai vadovavo Mokslų akademijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis V.Daugudis. rytiniame piliakalnio šlaite rado 0,7–1,2 kultūrinį sluoksnį. Iškasė 15 skalbimo lentų, 4, 2 – žuviai gaudyti kabliukus, 2 peilius, liejimo formą, strėlės antgalį ir daug įrankių bei papuošalų.
Į pietryčius nuo Dūkštų randasi Belazoriškių piliakalnis. 1917 metais archeologai atliko kasinėjimus. Rado rankų darbo puodų dangčius. Tokie indai buvo gaminami dar iki V a.p.m.e.
Neries dešiniajame krante, netoli I-ųjų Karmazinų kaimo yra vienas didžiausių Vilniaus rajone pilkapynų, užimantis apie 12 ha plotą, čia rasta virš 130 pilkapių, kurių skersmuo svyruoja nuo 6 iki 24 metrų ir daugiau, o aukštis siekia apie 1 m. Dauguma iš jų suplokštėję arba iškasinėti.
1933 m. VUAM ekspedicija, vadovaujama Cehak Holubovičiovos papildomai iškasinėjo 43 pilkapius. Dauguma datuojami VI-VII amžiumi. Ekspedicija rado sudegintų ir dar sveikų daiktų: geležinių adatų, peilių, medinių skalbiklių.
1997 m. skiriamos lėšos Lenkijos okupacijos karinio garnizono suniokotiems 3 pilkapiams, per pilkapius buvo nutiesti keliukai. Kasinėjimams vadovavo doktorantas Gintautas Vėlius, talkino VU istorijos fakulteto I kurso studentai. Didysis pilkapis pasirodė besąs IV–V am. Kiti du, vėlyvesni – XI–XII am. Didžiajame rasti 7 moliniai verpstukai, apsilydžiusi sulaužyta žalvarinė apykaklė, viso 21 radinys, dauguma iš kurių laikomi kaip įkapės. Degintinių palaidojimų būta keturių. Į pilkapį per griovį ėjo 3 keliukai, kurį juosė akmenų vainikas. Įdomus faktas, pilkapio grioviuose rastos 4 laužavietės, išdėstytos tiksliai šiaurės – pietų, rytų – vakarų kryptimis.
B.Astikas (iš Vilniaus) 1969 metais kraštotyrinei ekspedicijai po Kernavės apylinkes pasakojo: „Tarp I-ųjų ir II-ųjų Karmazinų buvęs senas ąžuolynas. Dar prieš II pasaulinį karą ten mačiau Perkūno stabą – akmeninę galvą.“
Vietinė moteriškė gyvenanti III Karmazinuose pasakoja: „Kai eini ten taku (per pilkapyną), dažnai vaidenasi – atrodo, kad paskui tave kažkas eina (pateikėja nežinojo, kad kelias veda per pilkapyną. 1997 m. duomenys).“
1997 metais archeologiniai kasinėjimai Karmazinų pilkapyne sudomino devynių akmenų klubo „T.R.I.S“ narius, kurie vasaros stovyklos metu padėjo archeologams. Kasinėjamų vodovui doktorantui G.Vėliui klubo nariai pasiūlė atpilti suniokotus pilkapius tiksliai pagal brėžinius. Archeologai bei Neries RP administracija šiam darbui pritarė. Didžioji pilkapių dalis buvo supilta visuomeninėmis jėgomis, rankiniu būdu. Taip buvo atpilti pirmieji Lietuvoje Lietuvoje 3 pilkapiai, prie kurių dabar pastoviai rudenį suliepsnoja Vėlinių laužai, uždegama virš šimto žvakučių, giedomos giesmės ir pagal senąjį paprotį vaišinamasi kartu su vėlėmis.
3 pilkapius dar 1857 m. tyrinėjo žinomas kultūros veikėjas grafas K.Tiškevičius. Ant daugelio jų žiojėjo duobelės nuo buvusių vainikinių akmenų, kuriuos, pasak jo, pijorų kunigas panaudojo Dūkštų bažnyčios statybai.