Už 30 km nuo Vilniaus ir 8 km nuo Maišiagalos į pietvakarius yra seniūnijos centras. Kadaise Dūkštos priklausė pijorų vienuolynui, kurio švietėjiškos veiklos pėdsakai dar ilgam išliko šios gražios vietovės istorijoje.

Įdomi Dūkštų praeitis. Rašytiniuose šaltiniuose jos paminėtos XIV amžiuje, kai kryžiuočiai puldinėjo pirmąją Lietuvos sostinę Kernavę (1365 m.), žmonės ir kariuomenė traukėsi į Dūkštas. Jau tuo metu čia buvo gyvenvietė. Manoma, kad Dūkštas valdė asmuo pavarde Buivydas, tai turbūt suteikė kaimyniniam kaimui Buivydų pavadiimą. 1743 metais Dūkštos tapo pijorų vienuolyno nuosavybe. Vienuoliai plėtojo švietimą, stiprino katalikybę. Edukacinės komisijos veiklos metu 1790 metais Dūkštose veikė parapijos mokykla, vėliau perorganizuota į Pijorų kolegiją. Žlugus 1831 metų sukilimui, pijorai buvo priversti palikti Dūkštas. Tačiau kai kurie iš jų pasiliko. Vienuolių buvo įkurta karo ligoninė sukilėliams, sužeistiems per susirėmimus su caro kariuomene. Miško gilumoje veikė ir sukilimo vadų štabas, kur buvo aptariama tolesnių veiksmų taktika. Caro valdžia jautė vietos žmonių simpatijas sukilėliams. 1868 metais Vilniaus gubernatoriaus įsakymu buvo uždaryta bažnyčia, ji vėliau tapo stačiatikių cerkve. Dūkštų dvaras buvo atiduotas Ivanui Malyginui, kuris aktyviai prisidėjo prie sukilimo numalšinimo. Reikėtų prisiminti Šv. Onos bažnyčios, kuri tikintiesiems buvo grąžinta XX amžiaus pabaigoje, istoriją.
     Už Dūkštų, važiuojant Kernavės keliu ir perkirtus Dūkštų upelį, kairiajame krante yra Brodeliškių piliakalnis. Archeologai nustatė, kad žmonių šioje vietoje gyventa dar I tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Brodeliškių kaime yra architektūros paminklas. Tai buvęs vandens malūnas, išlikęs iš XX amžiaus pradžios.
     Tie, kurie aplankys Dūkštas, ilgam įsimins šią vaizdingą vietą, jos nuostabią ir ekologišgai švarią gamtą...

     1919 m. Lenkija užpuolė Vilnių ir pietryčių Lietuvą. 1923 m. Antantės šalių konferencija nutarė palikti Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai – Dūkštos ir jos apylinkės įėjo į Lenkijos sudėtį. Į šiaurės vakarus nuo Dūkštų, netoli Europos kaimo, ėjo Lietuvos – Lenkijos demarkacinė linija. Belozariškėse, Siurmancuose, Dūkštuose stovėjo pasienio postai.
     Tuo metu aplink Dūkštas žemė priklausė kunigams ir dvarininkams. Buvo apie 500 smulkių pavienių mažažemių ūkių, 10 pasiturinčių ir 2 dvarininkų ūkiai.



     Viršupka priklausė Doveikoms (turėjo 7 ha žemės). Prieš karą, apie 1930 metus, gal vėliau, Doveika pardavė Viršupkos ąžuolus. Žydai nupirko, o sentikiai nutašė iš jų statines. Dabar Doveikos išsikėlė Lenkijon. Ąžuolų buvo 18. Jie augo dviem ratais apie kalną. Kalnas, atrodo, supiltas, matyti šonu kylančio ir į kairę užsisukančio spirale kelio pėdsakai. Dideli akmenys kyšo vienur kitur - gal pamatų liekanos. Yra keli, dabar jau išvirtę, buvusių ąžuolų kelmai. Jie galėjo turėti apie 300 metų. Alkakalnio papėdėje - senovės gyvenvietė. 1999 metais per Jorės šventę Devynių akmenų klubo „T.R.I.S.“ bei Romuvos organizacijos vadovų iniciatyvos dėka buvo atsodinta 18 ąžuolų, bei pasodintas tūkstantmečio vienybės ąžuolas.