Joachimas Dembinskis, vienas iš pijorų. Jis parašė nemažai filosofijos ir teologijos veikalų. Ketindamas suremontuoti seną griūvančią bažnyčią, jis rinko aukas iš kitų parapijų kunigų, kultūros ir meno žmonių.
     Bėgo metai, keitėsi aplynkybės. Dūkštų bažnyčia ilgainiui sunyko, raudonųjų plytų mūro statinys sutrupėjo į smulkius gabaliukus, medis supuvo. Pijorų ordiną Vilniuje panaikino. Parapijos saugoti liko tik kunigas Bonaventūras Petkevičius, buvęs Dūkštų administratorius, kuris rektoriaus pavedimu tvarkė sielų avidę – apie 2 000 tikinčiųjų. Jo pagalbininkas – buvęs provincialas ir rektorius, nusipelnęs ir įžymus literatas Joachimas Dembinskis, Šlėgelio „Gyvenimo filosofijos“ (Vilnius, 1840 m.) vertėjas, filosofinių bei krikščioniškų raštų autorius.
     Reikėjo galvoti, kaip šventyklą atstatyti, nors lėšų tam buvo labai mažai. Šio darbo noriai ėmėsi kunigas Dembinskis. Jis rėmėsi šūkiu: „Mylimo dievo garbei ir mūsų atgimimui“. Iš pradžių pasirūpino, kad būtų puikus projektas, kurį nemokamai paruošė architektas Šachtas. Tas projektas, vėliau pataisytas architekto Tomo Tyšeckio, galėjo atrodyti drąsus, turint galvoje, kad beveik nebuvo jokių lėšų jį įgyvendinti.
     Prabėgo dveji metai, kol 1850 metais planą patvirtino aukštesnioji valdžia. Tuo metu gautos pradinės lėšos statybai, kurių suma... tik 482 rubliai. Tai buvo užsilikę Vilniaus pijorų kapitalo procentai. Savo liūdnuose atsiminimuose K.Dembinckis rašo: „Supratome su klebonu, kad Dievas laimins pradėtąjį darbą ir leis jį sėkmingai baigti“.
     Pradėta rūpintis medžiagomis. Nupirkta 120 kubinių sieksnių akmenų ir atitinkamas kiekis kalkių. Pastatyta plytinė. Kai planą patvirtino, architektas Tomas Tyšeckis ne tik kad ėmėsi nemokamai vadovauti statyboms, bet, atsidavęs kaip tėvas vaikui, kiek galėjo, paaukojo jai savo lėšų.
     Kertinis akmuo padėtas 1850 metų birželio 19 dieną. Iškilmėms vadovavo Vilniaus prelatas Janas Markevičius. Ilga kalba jis ragino susirinkusius krikščionis suteikti statomai šventyklai pagalbą. Ne veltui kreiptasi! Iki žiemos buvo pastatyti pamatai. Bet praėjo dar metai su įvairiomis kliūtimis ruošiant pačias medžiagas. Toliau darbas vyko be pertraukos. 1854 metais pastatas buvo baigtas ir uždengtas skardos stogu. Kitais metais jis nutinkuotas, įrengti nauji vargonai ir pastatyti svarbesni vidaus įrengimai.
     O išlaidos? Iš kur gauta pinigų statybai? Jų davė Dievas. Suvienijo tikėjimas. Sukaupė nuolatinis vieno žmogaus rūpestis. Suteikė pagalbą krašto valdžia. Konsistorija išleido knygą, kurioje surašytos savanoriškos aukos. Su ta knyga uolusis K.Dembinskis lankydavosi bajorų namuose, kiemuose, susirinkimuose. Jis ragino žmones pritarti pradėtam darbui, žadino savigarbos jausmą ir surinko nemažai pinigų. Per 6 metus gauta daugiau kaip 15 000 sidabro rublių aukų. Ne tiktai katalikai, bet ir kitų religijų žmonės, netgi žydai, kiek kas galėdami, greitai ir nuoširdžiai aukojo. Neturtėliai nesidavė turtuolių lenkiami ir nešė skatiką po skatiko.
     O juk kiek kartų kritiškiausiu metu, kai, kylant mūrams, pritrūkdavo skatiko, apvaizda pasitikintis rangovas, užuot metęs darbą, imdavosi jo dar atkakliau. Kai jam sakė, jog „taip pasitikėti reiškia gundyti Dievą“, nelauktai ateidavo pagalba. Kokia jaudinanti scena aprašyta K.Dembinskio prisiminimuose, iš kurių ir imami duomenys. Kad įmūrytų savo akmenį į Dūkštų bažnyčios sieną! Vienas vieno gerbiamojo darbininko pasakojimas:
    „Fabrike nuolat būdavo įvairių jaudinančių įvykių. Vieną rudenį, uždarant fabriką, buvo atsiskaityta su mūrininkais, ir kasa visai ištuštėjo. Tuo metu atvyksta plytdirbys, kurį, anksčiau atsiskaitydami, buvo pamišę, ir sako, kad jam priklauso 75 rubliai už 100 tūkstančių nedegtų plytų , kurias pagamino šią vasarą. Jis buvo pavarytas namo, kaltinant, ko neatėjęs anksčiau, kai dar ne visi pinigai buvo išmokėti mūrininkams. Keliolika plytininkų ėmė verkšlenti ir priekaištauti, kad, visą vasarą dirbę, tokiu sunkiu metu su žmonomis ir vaikais turi badu mirti. Guodžiu juos kiek sugebu. Jausdamas, kad jiems labai reikia pinigų, pasižadu rytojaus dieną vykti į Vilnių, kur galbūt Dievas mane kuo nors apdovanos. Apraminti plytininkai, tiesa, išvyko, o aš su didžiausiu nerimu ilgai kankinausi ir pasitikėjau dievu; paskui nurimau ir ėmiausi poterių. Vos tik atsiverčiu brevijorių, privažiuoja prie priebučio pora arklių pakinkyta brikelė. Įeina jaunas žmogus, pasisako esąs Šelkingas ir kad jo motina siunčianti 150 rublių sidabru. Ačiū Dievui. Per akimirką buvau išgelbėtas nuo didžiausio rūpesčio.“
     Bažnyčios vargonus statė ir įrengė Stanislavas Dluževskis, Lenkijos karalystės vargonų meistras (Varpų yra trys. Ant didžiausio yra užrašas: „M. P. O. M. Anno 1787. In omnen terram exivit sonus eorum“ (Jų balsas pasklido po visą žemę). Labai gražūs gotikiniai altoriai atitinka bažnyčios stilių.
     Jie apšviesti spalvotais langais. Yra visai neblogų paveikslų, pieštų ne dailininkų, ex professo, o mėgėjų, kurie su džiaugsmu atnešė į šventovę savo paletės vaisius.
    Be bažnyčios, kapinėse dar buvo pastatyta koplyčia laikinoms pamaldoms ir špitolė su 6 kambariais vargšams.
     Paklauskite dar kartą, kas neturtingos Lietuvos užkampyje pastatė šią didžiulę šventyklą iš 200 kubinių sieksnių akmens ir 400 000 plytų? Ją pastatė tie, kuriems šis pastatas yra prieglauda, tie, apie kuriuos psalmių autorius sakė: „Jeigu aš nepastatyčiau namo, veltui prie jo triūstų amatininkas“. Apvaizda savo valios vykdytoju išsirinko kunigą Dembinskį.
     Galima stebėtis šio dvasininko pamaldumu, kuklumu, matant jį atliekant savo gražias pareigas dar anksčiau negu turėjome galimybę stebėtis jo rūpesčių rezultatais. Savo atsiminimuose jis labai paprastai aprašo didžius darbus Dūkštose. Jis viską kukliai priskiria dievui: „Reikia pripažinti, kad dievo garbė siejama ne su turtais, ne su galybe ir ne su pasaulį drebinančiais genijais, bet, kaip Dovydas sakė, su žindomų kūdikių burnomis, tai yra su niekuo, kad žmogus iš išdidumo ar iš puikybės nesakytų: „Tai mano kūrinys“, kad žmogus nusižemintų, atiduotų dievui garbę ir jam, o ne sau viską pripažintų“.
     Su kokiu jaudinančiu pasididžiavimu šiandien mes žvelgiame į Dūkštų bažnyčią – mūsų Lietuvos visuomenės, mūsų tikėjimo paminklą.
     Graži turėjo būti spalio 11-oji tuometiniam Vilniaus vyskupui Vaclovui Žilinskiui, kurio ryžtas paspartino Dūkštų bažnyčios statybą. Ir kiekvienas iš mūsų, jeigu būtų lemta išgyventi iki panašios dienos, kokios sulaukė K.Dembinskis, laikytume ją svarbiausia savo gyvenime.
     Keletu žodžių aprašysime bažnyčios konsekraciją. Konsekracijos pamaldose dalyvavo nesuskaitomos apylinkių ponų, bajorų ir liaudies minios. Visi jie naujoje šventykloje siuntė dievui savo maldas. Veikalo „Šv.Jadvygos gyvenimas“ autorius A.Lipnickas ir dar vienas iš dvasininkų pasakė gražius pamokslus. Po pamaldų, kurios baigėsi apie antrą valandą po pietų, nepavargstantis, gerai savo pareigas atliekantis arkivyskupas nuėjo dar į bažnyčią, kur šimtams žmonių suteikė sutvirtinimo sakramentą. Toji diena nepaprastai svarbi šiai bažnyčiai, Lietuvos provincijai, Vilniaus diecezijai. Bet „ne mums, viešpatie, ne mums duok garbę, o savo vardui“.
     Iki valios pasotinę svajingas akis vaizdu bažnyčios, kurios nauji kupolai ir kryžiai briliantų liepsnomis šviečia dangaus fone.